UNDRESS mūzos | Alvydė Pikturnaitė

Sugalvojome nuotykį
Be jokių lūkesčių – kiek ilgai tai tęsis, kur mus nuves, ką atskleis, ką sužinosime, kaip mus nustebins ar ką kas nors iš to pasiims. Juk vasara, juk vėjo atidengtos šlaunys, juokas, uogų skonis tarpudančiuose ir lūpų kraštais tekančios arbūzų sultys.
Šiuo metu viskas, ko norime, tai tekėti. Apsivilkti suknelę ir fotografuotis kaip vaikystėje – be jokių įsipareigojimų. Tiesiog todėl, kad merginos tiesiog nori linksmintis.

Apie ką tas nuotykis?

Žinoma, apie suknelės. Nors, tiesą sakant, mes visos žinome, kad suknelė dažnai tėra pretekstas, provokacija, preliudija – priežastis tam, ką įsivaizdavome savo galvose...

Kviečiame įdomias, talentingas, žavias, elegantiškas, stiprias, drąsias, kūrybingas moteris UNDRESS klanas leidžia sau pasinerti į jausmą „nežinau, kuo tai baigsis“. Būtent apie tai ir yra analoginė fotografija: užfiksuoti akimirką, pozuoti, žaisti ar būti netikėtai nufotografuotam, juokaujant ar rimtai – bet niekada iki galo nežinoti, apie ką tai, kol kažkas vieną dieną neišryškina viso kadro. Ir tada...

Apie tą „ir tada“ ir yra visas nuotykis – premjera įvyko žavios ir talentingos teatro ir kino aktorės, scenaristės bei kūrybingos asmenybės Alvydės Pikturnaitės rankose.

Kodėl analoginė fotografija?

Nes, lygiai kaip UNDRESS , jis unikalus savo švelniais netobulumais (šviesa, tekstūros, spalvos), ypatingu grūdėtumo pojūčiu, atsitiktiniais kontrastais, suteikiančiais vaizdui – ar suknelei – emocinį gylį. Jis žavi lėtu procesu, dėmesiu kiekvienai detalei ir, žinoma, ilgalaikiu poveikiu. Bet kokia fotosesija be dialogo, tiesa? Todėl sugalvojome klausimus, kuriuos, stovėdama prieš analoginę kamerą su vis kita UNDRESS suknele, Alvydė uždavė sau.

Kodėl suknelė?

Suknelė yra vienas mano mėgstamiausių drabužių. Man svarbu, kad tai, ką dėviu, netrukdytų – kad būtų patogu tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Dažnai renkantis, ką apsirengti, ranka natūraliai tiesiasi į suknelę, tiesiog todėl, kad ji padeda formuoti dienos įvaizdį. Suknelė yra aiškus dizaino sprendimas, derinantis estetiką ir funkcionalumą.

Suknelė, kuri labiausiai primena mane , arba aš, kokia noriu būti

Suknelė nėra neutralus objektas – ji perteikia daug: nuotaiką, laikyseną, kartais net charakterį ar ketinimus. Renkuosi pagal tai, kaip tą dieną jaučiuosi – intuityviai, per daug negalvodama. Labiausiai jaučiuosi savimi su subtilia suknele – kai nereikia šaukti, kad būčiau pastebėta.

Suknelė kaip asmeninis pareiškimas, manifestas

Man suknelė kaip manifestas neša aiškią žinutę: „Žinau, kas esu ir ką išreiškiu.“ Ji gali pabrėžti esamą būseną arba leisti transformuotis. Scenoje svarbu sąmoningai suprasti, ką simbolizuojate ir kaip atrodote kaip platesnio paveikslo dalis.

Įsimintiniausia sceninė suknelė?

Viena įsimintiniausių suknelių man buvo iš spektaklio „Neištikimoji“. Ji turėjo sodrias spalvas, apibrėžtą, bet neperkrautą siluetą. Joje buvo daug dramos, bet jokio dirbtinumo. Apšvietimas taip pat atliko svarbų vaidmenį – jis buvo apšviestas taip, kad sukūrė tapybišką įspūdį: kūnas tampa vaizdu, vaizdas – mintimi. Tai buvo gyvybiškai svarbi scenos atmosferos dalis.

Suknelė, kuri sukelia daugiausia prisiminimų?

Dažnai prie drabužių ilgai nebūnu prisirišusi: jie atlieka savo paskirtį tam tikrame gyvenimo etape, o vėliau tampa tiesiog to meto simboliais. Ypač suknelės – jos dažniausiai būna sezoninės, susietos su tam tikrais gyvenimo laikotarpiais, galiausiai virsdamos sentimentais.

Mintyse esu pasisiuvusi svajonių suknelę…

Daugybę kartų teko fotografuotis su vestuvinėmis suknelėmis. Tiek scenoje, tiek filmavimuose vis tenka matuotis nuotakos amplua, o su juo ir skirtingiausias sukneles. Matuodamasi mintimis nuklystu į savo ateities vestuvių suknelės vaizdinį. Esu gana sentimentali, tad jei ta diena kada nors ateis, tikiu, kad ta suknelė bus pati svarbiausia – tikrai daugiau nei vien siūlai ir audinys. Tai bus stiprus ir prasmingas simbolis.

Suknelė, kuri atrodo kaip mano šarvai – kurią dėviu, kai man reikia būti stipriai

Nenorėčiau galvoti apie suknelę kaip apie ginklą, bet tikiu, kad tam tikri spalvų ir audinių deriniai gali būti galingi simboliai – kartais gynybos, orumo. Spalvos turi ypatingą galią. Pavyzdžiui, tamsiai raudona scenoje gali simbolizuoti jėgą, provokaciją, net pavojų – tavęs ne tik mato, tavęs neįmanoma išvengti. Tai nėra visiškai patogu, ir tai daro ją galinga.
Praėjusiais metais jaučiau potraukį apsupti save žaliais, samanotais tonais – galbūt tai buvo atsinaujinimo poreikis, gamtos ilgesys. Šiais metais dažniau renkuosi geltoną – žaismingą ir atvirą spalvą. Ji kalba apie vidines būsenas ir žymi mano gyvenimo etapus.

Jei kada nors turėsite septynias laisvas minutes, užduokite sau šiuos klausimus ir pažiūrėkite, kur jie jus nuves.
Nuotykis tik prasideda – nes kartais tereikia tos vienos suknelės (ir užkrečiamo pavyzdžio).