UNDRESS mūzos | Alvydė Pikturnaitė

Sugalvojome nuotykį
Be jokių lūkesčių - kiek jis truks, kur mus nuves, ką atskleis, ko išmoksime, kuo nustebins ar ką kas nors iš jo išsineš. Juk tai - vėjo atidengtos vasaros šlaunys, juokas, tarp dantų įstrigusių uogų skonis ir iš lūpų kampučių trykštančios arbūzo sultys.
Dabar mes norime tik tekėti. Įsisupti į suknelę ir fotografuotis kaip vaikystėje - be jokių įsipareigojimų. Tiesiog todėl, kad merginos tiesiog nori smagiai praleisti laiką.

Apie ką tas nuotykis?

Žinoma, apie suknelės. Nors, tiesą sakant, mes visos žinome, kad suknelė dažnai tėra pretekstas, provokacija, preliudija – priežastis tam, ką įsivaizdavome savo galvose...

Kviečiame įdomias, talentingas, žavias, elegantiškas, stiprias, drąsias, kūrybingas moteris UNDRESS klanas leidžia sau pasinerti į jausmą „nežinau, kuo tai baigsis“. Būtent apie tai ir yra analoginė fotografija: užfiksuoti akimirką, pozuoti, žaisti ar būti netikėtai nufotografuotam, juokaujant ar rimtai – bet niekada iki galo nežinoti, apie ką tai, kol kažkas vieną dieną neišryškina viso kadro. Ir tada...

Apie tą „ir tada“ ir yra visas nuotykis – premjera įvyko žavios ir talentingos teatro ir kino aktorės, scenaristės bei kūrybingos asmenybės Alvydės Pikturnaitės rankose.

Kodėl analoginė fotografija?

Nes, kaip ir UNDRESS, ji unikali savo švelniais netobulumais (šviesa, tekstūromis, spalvomis), ypatingu grūdėtumo pojūčiu, atsitiktiniais kontrastais, kurie suteikia vaizdui ar suknelei emocinį gylį. Ji žavi lėtu procesu, dėmesiu kiekvienai detalei ir, žinoma, ilgalaikiu poveikiu. Jokia fotosesija neapsieina be dialogo, tiesa? Taigi sugalvojome klausimų rinkinį, kuriuos, stovėdama priešais analoginį fotoaparatą ir kiekvieną kartą vilkėdama vis kitą savo pačios pasirinktą UNDRESS suknelę, uždavė sau Alvydė:

Kodėl suknelė?

Suknelė yra vienas mano mėgstamiausių drabužių. Man svarbu, kad tai, ką dėviu, netrukdytų – kad būtų patogu tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Dažnai renkantis, ką apsirengti, ranka natūraliai tiesiasi į suknelę, tiesiog todėl, kad ji padeda formuoti dienos įvaizdį. Suknelė yra aiškus dizaino sprendimas, derinantis estetiką ir funkcionalumą.

Suknelė, kuri labiausiai primena mane , arba aš, kokia noriu būti

Suknelė nėra neutralus objektas – ji perteikia daug: nuotaiką, laikyseną, kartais net charakterį ar ketinimus. Renkuosi pagal tai, kaip tą dieną jaučiuosi – intuityviai, per daug negalvodama. Labiausiai jaučiuosi savimi su subtilia suknele – kai nereikia šaukti, kad būčiau pastebėta.

Suknelė kaip asmeninis pareiškimas, manifestas

Man suknelė kaip manifestas neša aiškią žinutę: „Žinau, kas esu ir ką išreiškiu.“ Ji gali pabrėžti esamą būseną arba leisti transformuotis. Scenoje svarbu sąmoningai suprasti, ką simbolizuojate ir kaip atrodote kaip platesnio paveikslo dalis.

Įsimintiniausia sceninė suknelė?

Viena įsimintiniausių suknelių man buvo iš spektaklio „Neištikimoji“. Ji turėjo sodrias spalvas, apibrėžtą, bet neperkrautą siluetą. Joje buvo daug dramos, bet jokio dirbtinumo. Apšvietimas taip pat atliko svarbų vaidmenį – jis buvo apšviestas taip, kad sukūrė tapybišką įspūdį: kūnas tampa vaizdu, vaizdas – mintimi. Tai buvo gyvybiškai svarbi scenos atmosferos dalis.

Suknelė, kuri sukelia daugiausia prisiminimų?

Dažnai prie drabužių ilgai neprisirišu: jie atlieka savo funkciją tam tikru gyvenimo etapu, o paskui tampa tik to laiko simboliais. Ypač suknelės - jos būna sezoninės, susietos su tam tikrais gyvenimo laikotarpiais, o galiausiai virsta sentimentais.

Mintyse esu pasisiuvusi svajonių suknelę…

Vestuvines sukneles vilkėjau nesuskaičiuojamą daugybę kartų - spektakliuose, filmavimuose, visada įsijausdavau į nuotakos vaidmenį, o kartu su juo - ir į įvairias sukneles. Matuodamasi jas dažnai nuklystu į mintis apie savo būsimą vestuvinę suknelę. Esu gana sentimentali, todėl jei ta diena kada nors išauš, tikiu, kad suknelė bus pati svarbiausia iš visų - tikrai daugiau nei tik siūlai ir audinys. Ji bus stiprus ir prasmingas simbolis.

Suknelė, kuri atrodo kaip mano šarvai – kurią dėviu, kai man reikia būti stipriai

Nenorėčiau, kad suknelė būtų laikoma ginklu, tačiau tikiu, kad tam tikri spalvų ir audinių deriniai gali būti galingi simboliai - kartais gynybos, orumo. Spalvos turi ypatingą galią. Pavyzdžiui, sodriai raudona spalva scenoje gali simbolizuoti jėgą, provokaciją, net pavojų - esi ne tik matomas, bet ir neišvengiamas. Tai nėra visiškai patogu, ir būtent tai daro ją galingą.
Praėjusiais metais jaučiau trauką apsupti save žaliais, samanų tonais - galbūt tai atsinaujinimo poreikis, gamtos ilgesys. Šiemet dažniau renkuosi geltoną - žaismingą ir atvirą spalvą. Ji kalba apie vidines būsenas ir žymi mano gyvenimo etapus.

Jei kada nors turėsite septynias laisvas minutes, užduokite sau šiuos klausimus ir pažiūrėkite, kur jie jus nuves.
Nuotykis tik prasideda – nes kartais tereikia tos vienos suknelės (ir užkrečiamo pavyzdžio).