UNDRESS MŪZOS I SIMONA PETREIKĖ

Kaip gera sutikti žmogų, kuris apie sukneles kalba kaip apie poeziją. Taip, suknelė yra tik daiktas, bet kartu - ne tik tai. Ji yra istorija arba kuria naują istoriją, ji yra buvimo būsena, žaidimas, ieškojimas, nuotykis, o kartais - net ginklas.

Simona Petreikė - balerina, dviejų sūnų mama, kūrėja, gyvenanti tarp Italijos ir Lietuvos. Ji mielai priėmė kvietimą dalyvauti UNDRESS analoginės fotografijos ir pokalbių apie sukneles projekte.

Simona, kodėl suknelės?

Suknelė suteikia moteriškumo pojūtį, bet su viena sąlyga: ji turi atitikti mano vidinę būseną ir vidinį laiką. Būna dienų, kai labai noriu pieštuko formos suknelės, kuri pabrėžtų kūno linijas ir vis dar dvelktų jausmingumu (ak, tas jaunystės palikimas!), bet būna dienų, kai niekada negalėčiau tokios apsivilkti. Kartais jaučiuosi lengva kaip plunksna, ir noriu, kad suknelė dar labiau pridėtų to jausmo...

"Noriu naujos suknelės" - kada ir kaip atsiranda šis jausmas?

Man suknelės yra tarsi fėjos. Aš jų neieškau ir nemedžioju - jos laukia manęs, tarsi "už kampo", ir tada pasirodo, dovanodamos ypatingą vidinį jausmą ir būseną. Pavyzdžiui, šiandien vilkiu ilgą nėriniuotą atlasinę suknelę ir jaučiuosi tarsi atgimusi Georges'o Seurat paveiksluose... Tai taip siurrealistiška: apsivelki suknelę ir staiga atsiduri kitame laikmetyje, kitoje savo versijoje - tokioje, apie kurią net nežinojai, bet, pasirodo, ji egzistuoja! Ir visa tai tik suknelės dėka, to kažko, kas krenta ant pečių ir uždengia tavo kūną...
Nuostabus jausmas ir žaismingumas.
Mėgstu netikėtumus, todėl niekada neplanuoju pirkti suknelių - jos man tiesiog pasitaiko. Man patinka jas rasti atsitiktinai.

Mylimos ir "atsitiktinai atsiradusios" suknelės - kokios jos yra?

Turiu nuostabią suknelę iš Humanos - ypač tada, kai ji dar nebuvo tokia populiari, mėgau ten užsukti ir rasti brangakmenių. Ta suknelė - kažkokio prancūzų dizainerio, ryškiai gėlėta, su mažomis kišenėlėmis ant klubų, sagomis priekyje, maža apykakle ir nugaroje surišta tik kaspinais... Iš pirmo žvilgsnio - įprasta, bet visos tos detalės ją daro "virš buities".
Kai ją dėviu, kai bėgdama išnešti šiukšlių bimbinėju raktais prikimštomis kišenėmis, visi šimtas trys mano kaimynai žiūri į mane ir šypsosi. Jis tikrai turi kažką savyje!
Ten taip pat radau itin gražią Marilyn Monroe dizainerės suknelę, už kurią sumokėjau gal 12 eurų. Smagu! Bet šilkas, rokoko stiliaus iškirptė, pasiuvimas - tai tarsi prabangus meno kūrinys. Kada nors turėčiau vėl pabandyti ją apsivilkti.

"Ne mano." Kokių niekada nedėvėtumėte?

Suknelės iki kelių arba šiek tiek virš kelių - ne mano. Negaliu gyventi su tokiu ilgiu. Norėčiau, kad ji būtų tikra mini, kur vos dengia užpakalaitį. Vilkėdama tokią suknelę jaučiuosi jauna, visai dar mergiotė, kupina vidinės rokenrolo energijos, galinti įveikti kalnus.
Per daug kvarbatkų, raukinių, nėrinių ir kito naiviai romantiško kičo - taip pat ne mano stilius. Nežinau, kaip su jais gyventi. Galbūt scenoje, bet ne kasdien. Taip pat negaliu draugauti su vulgariomis, provokuojančiomis, pernelyg apnuoginančiomis suknelėmis. Man jausmingiau, kai daugiau uždengiama nei atskleidžiama.
Esu už paprastumą - jame randu daugiausia grožio.

Norėjau, bet nepirkau. Kodėl?

Tai buvo "Victoria Beckham" suknelė su labai unikaliais pečiais, graži ir gražiai krentanti ant manęs, bet aš pagalvojau: na, kam man jos reikia. Brangiai kainuoja, bet tai, ką galėtum sau leisti vieną ar du kartus gyvenime. Galbūt dar galėčiau ją rasti internete, bet... Jau paleidau tą mintį ir norą. Neprisirišu prie užgaidų.
Dažnai man užtenka pasimatuoti patinkančią suknelę, trumpam ją pasilaikyti sau, ir noras praeina. Pasimatuoju ją, patiriu ir galiu ramiai ją pakabinti atgal.
Mano vyrui patinka šis mano bruožas, jis sako: "Labai ekonomiška žmona!" (juokiasi)

Prisiminimų kupina suknelė

Vaikystėje labai svajojau apie pūstą suknelę. Visada jaučiausi tarsi nepriklausyčiau savo laikui, tarsi būčiau čia atsidūrusi per klaidą - atsitiktinai atsiųsta iš romantizmo epochos, kai buvo puošnios suknelės ir korsetai...
Vieną dieną mamai, matyt, nusibodo mano svajonės ir ji pasiuvo man pūstą suknelę iš prabangaus gilaus, prinokusių baklažanų spalvos audinio, su daugybe petnešėlių, raukiniais ant pečių, tvarkingu aksominiu kaspinu priekyje ir nematomu užtrauktuku: haute couture of haute couture!
Prisimenu, kaip ėjau namo iš Čiurlionio meno mokyklos ir jau įsivaizdavau save ją dėvinčią. Eidama per Kalnų parką pamažu įsijaučiau į liūdnos, kažko ilgėdamasi princesės, gyvenančios šaltoje, žvakių apšviestoje pilyje, vaidmenį... Namuose užsidegdavau žvakes ir sėdėdavau visa pasipuošusi. Ta suknelė mane įkvėpdavo ruošti namų darbus, groti pianinu... Jaučiausi kaip pasakoje.
Esu palaiminta ir be galo dėkinga mamai, kad galėjau patirti tą jausmą ne tik vaizduotėje, bet ir realybėje.
Įdomu, kur ji yra dabar?

Lemtingoji

Vestuvinė suknelė. Ji tapo santuokos kelionės, prasidėjusios mažoje Korsikos bažnytėlėje, pradžia. Dar viena nepaprasta suknelė mano gyvenime, kurią kartu su mama įsivaizdavome, o Egidijus Rainys ją įgyvendino. Joje jaučiausi savo kailyje, labai tikra tuo pažadu, kuris tapo realybe. Nenorėjau jos nusivilkti.
Ji taip pat turi istoriją.
Likus trims dienoms iki vestuvių vaidinau Vido Bareikio spektaklyje ir išsinarinau klubo sąnarį. Skausmas perveriantis, negalėjau atsikelti iš lovos. Tokia jau aš esu - visada ieškau gilesnių prasmių. Gulėdamas galvojau: "Gal tai ženklas? Koja - tai reiškia žingsnį. Gal per daug pavojinga žengti į santuoką, gal turėčiau dar kartą viską apsvarstyti?"
Turėjau eiti pasimatuoti man gaminamus batus. Bet skausmas buvo nepakeliamas, negalėjau pajudėti. Batų ateljė, kažkokiame rūsyje Mindaugo gatvėje, iš skausmo staiga apsipyliau ašaromis. Tą pačią akimirką - skambutis: mano vestuvinė suknelė paruošta. "Paskutinis matavimas - prašau atvykti".
Rūsyje buvo moteris, kuri pažinojo osteopatę: "Nuvesiu jus pas ją", - pasakė ji. Ji taip ir padarė, ir mano klubo sąnarys buvo atstatytas, nors uždegimas jau buvo prasidėjęs.
Taigi, trapi, kokia buvau, nuėjau pasimatuoti suknelės. Apsivilkau ją ir ji man puikiai krito. Kiekviena raukšlė buvo tiesiog nepriekaištinga! Ir įvyko stebuklas - akimirksniu, lyg ranka kažkas nuima skausmo spazmą ir aš pagalvojau:
Aš ją vis dar turiu ir turėsiu. Nesu prisirišusi prie daiktų, bet man gera žinoti, kad ji yra. Gal ji – mano talismanas, apsauga mūsų santuokos ir mano moteriškumo joje?

Suknelė, kuri yra tarsi ginklas, kai reikia už save pastovėti ar pakovoti?

Klasika turi galios. Mano ginklas - maža juoda pieštuko formos suknelė. Turiu dvi tokias sukneles, ir abi man suteikia galimybę būti trapiai ir stipriai vienu metu. Mėgstu dinamiką, man svarbu, kad šiandienos įvaizdis skirtųsi nuo vakarykščio, todėl šiuos "ginklus" derinu su skirtingomis skarelėmis, vėriniais, diržais - man reikia juos pagardinti, pridėti prieskonio.
Tai mano savigynos ginklas.

Įsimintiniausia scenos suknelė.

Aš šokau labai gražų kūrinį pagal Bachą. Vilkėjau nepaprastai gražią suknelę - labai struktūrišką, su korsetu, apsiūtą juodu apvadu - tarsi įrėmintą, bet kartu - lengvą ir plazdančią. Klasikiniam kūriniui tai suteikė naują prieskonį, o man - riterio jausmą. Vos tik ją apsivilkau, tas jausmas apėmė.
Sceniniai kostiumai gali arba sustiprinti vidinį jausmą, arba jį atimti, užgožti. Netinkamas kostiumas - tai nuostolis scenos menininkui. Nepamirštama ir mano pirmoji sceninė suknelė. Mažųjų balerinų krikštas - fėjų šokis "Miegančiojoje gražuolėje". Laukė pirmoji didžioji scena, ir man pritvirtino suknelę - jau suplyšusią ir pageltusią, kas žino, kiek kūnų ją dėvėjo, - bet tokią ypatingą, nes ant nugaros buvo sparnai. Pasakų pasaka vaikui.

Suknelė, kuri mane išdavė.

Žinau tą jausmą. Tą visišką nusinulinimą, kai pasijunti per prastai ir negalinti šviesti.
Man tai nutiko per nuostabiai gražias vestuves Romoje. Buvau neseniai pagimdžiusi ir vis dar veikiama to keisto hormonų chaoso. Vilkėjau tvarkingą chalatą primenančią suknelę, nes buvo patogu ją atsegti, kad galėčiau maitinti kūdikį.
Jaučiausi "baba", labai nepatraukli net sau pačiai. Bet kartais tai susiję ne su suknele, o su žmonėmis, su kuriais esi, o kartais - su savimi, nes nejautei, neįsiklausei, gal nebuvai jautri sau. Juk, kad šviestum, turi pasitikėti. Visgi, neįtikėtina, kaip rūbas gali pridėti pasitikėjimo jausmo arba atimti. Jis – pati pirma informacija, kurią nešame apie save kitiems. Kad nesuklaidintume, turime būti sau labai jautrios.