UNDRESS MUZOS | SANDRA LEBRIKAITĖ

Suknelė yra svarbi solistės ir sopranistės Sandros Lebrikaitės sceninio įvaizdžio dalis. Tačiau ne scena, o vestuvių suknelės paieškos padėjo jai atrasti tai, kas jai iš tiesų patinka, ir sukurti ne tik savo sceninį įvaizdį, bet ir visą koncertinių suknelių kolekciją.

„UNDRESS “ – būtent taip noriu atrodyti scenoje. Jaučiu, kad šiose suknelėse atradau save.“

Sandra, kaip prasidėjo tavo istorija su „ UNDRESS “?

Viskas prasidėjo dar gerokai prieš tai, kai pirmą kartą peržengiau „ UNDRESS “ slenkstį. Ruošiausi vestuvėms ir ieškojau suknelės, kai vieną dieną pamačiau „ UNDRESS “ reklamą, kurioje pozavo Justina Jarutė. Pamenu, kaip pagalvojau: „O Dieve, šios suknelės tokios gražios! Norėčiau kada nors vilkėti kažką panašaus.“ (Juokiasi.) Tuo metu dar buvau studentė, todėl tai atrodė kaip graži, bet tolima svajonė. Po kelerių metų dainavau „Žalgirio arenoje“. Nuostabi stilistė Emilija Gutauskaitė mane aprengė šviesiai mėlyna „ UNDRESS “ suknele su gilia iškirpte. Negalėjau patikėti, kad suknelė gali atrodyti tokia išskirtinė, o kartu būti tokia natūrali ir minimalistinė. Emilijos paskatinta nuėjau susitikti su Ana ir Neringa bei pažiūrėti kitų suknelių. Netrukus išvykau į Afriką metams, o jos į mano lagaminą įdėjo tris „ UNDRESS “ sukneles. Vis dar prisimenu savo pirmąjį koncertą Zambijoje – stovėjau scenoje ir galvojau: „Net Afrikoje dėviu „ UNDRESS “! Taip palaipsniui užsimezgė mūsų draugystė. Šiandien „ UNDRESS “ man reiškia daugiau nei tik sukneles. Tai žmonės, kurie buvo šalia, kai augau tiek asmeniškai, tiek savo kelionėje scenoje. Ši draugystė man labai daug reiškia.

Ar iš prigimties mėgstate sukneles, ar tai lėmė jūsų profesija?

Manau, kad tai lėmė mano profesija. Kasdieniame gyvenime renkuosi sportiškus, patogius drabužius. Daug sportuoju, visada esu judri, o repetuodama spektaklius kartais net tenka vartytis ant grindų. Tačiau kai tik užlipu ant scenos, noriu, kad ta diena būtų ypatinga. Man suknelė yra neatskiriama mano sceninio įvaizdžio dalis. Galbūt būtent dėl to žmonės dažnai manęs neatpažįsta gatvėje, net jei yra girdėję mane dainuojant ar matę spektakliuose ar koncertuose. Scenoje atrodau visiškai kitaip nei kasdieniame gyvenime.

Kuri suknelė leidžia tau labiausiai jaustis savimi?

Jei turėčiau pasirinkti vieną „ UNDRESS “ modelį, tai būtų „BERTA“. Atrodo, tarsi jis būtų sukurtas specialiai man.

Kuri suknelė sukelia daugiausia prisiminimų?

BERTA, be jokios abejonės. Aš ją vilkėjau per pirmąjį koncertą, kurį pati organizavau Šv. Kotrynos bažnyčioje. Tas koncertas man buvo labai ypatingas – į jį įdėjau visą savo širdį. Pamenu, kad parduotuvėje buvo likusi tik viena „BERTA“ suknelė, ir tai buvo L dydžio. Aš jos taip labai norėjau, kad nusipirkau ją ir liepiau pritaikyti iki XS dydžio. Tačiau ši suknelė man brangi ne tik dėl paties koncerto. Ji man primena žmones, kurie buvo šalia, kai viskas dar tik prasidėjo. Ana ir Neringa buvo tarp tų, kurie manimi tikėjo, drąsino mane rengti savo koncertus ir nuolat kartodavo: „Tu gali tai padaryti. Drąsiai. Dainuok.“ Štai kodėl tą vakarą norėjau vilkėti būtent tą suknelę. Man tai buvo būdas padėkoti joms už paramą ir už tai, kad tikėjo manimi.

Tavo mėgstamiausia vaikystės suknelė?

Visada mėgau gražius drabužius, bet užaugau laikais, kai pasirinkimo nebuvo daug. Jei rinkoje pasirodydavo naujas stilius, po savaitės pusė mergaičių mokykloje jau vilkėdavo tokią pačią suknelę. Galbūt būtent todėl šiandien taip labai vertinu individualumą.

Tavo brangiausia suknelė?

Jei kalbame apie kainą, tai, žinoma, tai buvo mano vestuvinė suknelė. Susituokiau rudenį, todėl užsisakiau ją pagal savo viziją – su ilgomis rankovėmis ir ilga sijonu iš natūralaus šilko. Bet jei kalbame apie vertę, tai be abejonės – tai mano šviesiai mėlyna „ UNDRESS “ SIRA suknelė, kurią vilkėjau, kai pirmą kartą dainavau „Žalgiris“ arenoje. Kiek vėliau užsukau į „ UNDRESS “ parduotuvę ir pamačiau ją ten kabant. Iš karto pasakiau: „Tai mano pirmoji „ UNDRESS “ suknelė!“ Ana nusišypsojo ir pasakė: „Paimk ją. Ji tavo.“ Aš ją vis dar laikau savo spintoje. Keista, bet jos niekada daugiau nebevilkėjau. Atrodo, tarsi ji vis dar lauktų ypatingos progos.

Kokios suknelės niekada neįsivaizduotumėte, kad galėtumėte dėvėti?

Tokia, kuriai trūksta charakterio. Man nesvarbu, ar ji visiškai minimalistinė, papuošta plunksnomis, ar turi kitų išskirtinių detalių – ji turi turėti tą kažką ypatingo. Būtent tada suknelė tampa kur kas daugiau nei tiesiog gražus drabužis.