UNDRESS MŪZOS I JOLITA VAITKUTĖ

Jolita Vaitkutė – viena įdomiausių Lietuvos menininkių, vizualinio poveikio meistrė ir kūrybingos kasdienybės ambasadorė. Ji kuria naudodama maistą, smėlį, metalą, augalus – visas tas paprasčiausias medžiagas, su kuriomis susiduriame kasdien.
Jolita – tikra UNDRESS . Menininkės garderobe yra ne mažiau kaip dešimt UNDRESS .
„Ar suknelė išliks?“ – klausiu Jolitos, nes pasaulyje, kurį vis sunkiau suprasti ir nuspėti, menininkai dažniausiai turi aštriausią intuiciją. „Suknelė yra amžina. Kaip forma, ji visada egzistavo ir visada egzistuos. Keičiasi tik tai, kas ją supa – ir toliau keisis.“

Kodėl suknelės?

Paauglystėje maniau, kad džinsai man netinka, todėl natūraliai linkau prie suknelių. Tapusi suaugusia, pajutau norą geriau pažinti save, ir šio savęs atradimo kelio metu aiškiai supratau, kaip man svarbu, kaip apsirengti. Klausimas „Ką šiandien apsirengti?“ manęs nenuvargina – priešingai, jis mane džiugina ir domina.

Poreikis „pasirūpinti savo apranga“ yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Skirtingos aplinkos, oficialios progos ir renginiai reikalauja skirtingų aprangų. Kurį laiką buvau beveik susikūrusi sau uniformą: juodos kelnės, juodas švarkas, juoda skrybėlė. Dabar dažniau renkuosi eklektiškesnį įvaizdį. Pajutau, kad geriausiai jaučiuosi su suknele. Ji patogi. Ji padeda man jaustis labiau savimi.

Turiu gana didelę garderobą, ir bent dešimt iš ten esančių suknelių yra UNDRESS“. Dažnai dėviu suknelę net ir be jokios ypatingos progos. Manau, kad suknelė tinka kasdieniam gyvenimui.

Suknelės „papuošalai“: aksesuarai, avalynė?

Diržas – dažnai, bet nebūtinai. Dažniausiai auskarai, kartais skara, skrybėlė. Yra suknelių, kurioms visiškai nereikia jokių priedų – jos pačios užbaigia įvaizdį.
Kalbant apie avalynę, esu gana konservatyvi. Niekada negalėčiau dėvėti sportinių batelių su suknele. Man tai yra nesąmonė – „nesuderinamas“ derinys.
Suknelė yra labai lanksti, aksesuarai gali visiškai pakeisti jos stilių. Ta pati suknelė vienu atveju gali būti žaisminga, o kitu – labai oficiali.

Pirmoji suknelė. Kokia jos istorija?

Kiek prisimenu, vaikystėje nesidėvėjau suknelių – maniau, kad jos man netinka. Net ir vidurinės mokyklos baigimo šventei neturėjau suknelės. Kolegė (taip, aš jau dirbau) man vieną paskolino. Tai buvo paprasta, bet elegantiška, prigludusi megztinė suknelė – kukli, be blizgučių, bet ji man puikiai tiko ir buvo patogi. Joje jaučiausi labai gerai.
Tai buvo nuoširdus vienos moters žvilgsnis į kitą. Ji pamatė, kas man tinka. Manau, būtent dėl tos kolegės aš išdrįsau dėvėti sukneles.

Labiausiai įsimintini: kokie jie yra ir kuo ypatingi?

Ilgą laiką buvau labai konservatyvi renkantis spalvas ir siluetus. UNDRESS Ana pakeitė mano įsitikinimus. Pamenu, kad vienam renginiui ji pasiūlė man išbandyti kažką man visiškai naujo. Tai buvo maždaug 2019 m., kai apsirengiau gana konservatyvaus silueto, bet labai ryškiai rožinę suknelę – tą, kurią Ana buvo pasisiuvusi sau, bet įtikino mane ją vilktis. Ta nauja patirtis sukėlė nedidelę revoliuciją mano garderobe: uniformos tipo derinius pakeitė nauji siluetai ir drąsesnės spalvos.
Kitą kartą Ana vėl man pasakė: „Ši su pailletėmis yra tau!“ O aš niekada gyvenime nebuvau dėvėjusi blizgios, žvynuotos suknelės! Bet kaip gerai aš ja jaučiausi. Arba ta leopardo rašto suknelė – ilgai jai priešinausi, prašydama ko nors konservatyvesnio, bet Ana sugebėjo mane įtikinti. Ir kaip ji buvo teisi! Aš labai gerai žinau, kas man tinka, bet kai noriu eksperimentuoti, visada atsiduriu Anos boutique, o ji visada randa geriausią variantą: suknelę, kurioje jaučiuosi labai patogiai, bet kuri yra kitokia ir tikrai ypatinga. Turiu suknelių, kurios yra elegantiškos ir ne kasdieniam nešiojimui, tačiau nepaprastai universalios: jos atspindi bet kokią mano nuotaiką ir prisitaiko prie bet kokios progos. Vieną labai šventinį vakarą vilkėjau UNDRESS suknelę su atvira nugara. Tą patį vakarą nuėjau į karaoke barą, biliardo salę ir „McDonald’s“ – ir kiekvienoje aplinkoje ji prisitaikė ir leido man jaustis puikiai.

Kuri suknelė neatitinka Vaitkutės stiliaus?

Ana tokių suknelių neturi (juokiasi). Man nepatinka pūstos, tarsi torto formos suknelės, nors vieną kartą tokią ir išbandžiau. Keista, bet net ir ją vilkėdama jaučiausi gana gerai.

Suknelė – švelnus ginklas. Ar turite tokių, kurios suteikia jums saugumo jausmą?

Tai būtų švarkelių stiliaus suknelės – turiu jų keletą, to paties modelio, bet skirtingų spalvų. Jos tinka įvairioms progoms, o jas dėvėdama visada jaučiuosi gerai ir laisvai. Kitas mano ginklas – marškinių stiliaus suknelės. Jas renkuosi, kai noriu jaustis rami ir susikaupusi – ypač tais atvejais, kai reikia kalbėti prieš auditoriją ar pristatyti parodą. Tai saugus ir patikimas pasirinkimas.

„Išdavikiška“ suknelė: ta, kuri turėjo būti patogi, bet tokia nebuvo.

Paprastai gerai įsivaizduoju ir jaučiu aplinką, todėl sėkmingai atmetu netinkamus variantus. Vis dėlto man teko patirti ir keletą ne itin malonių situacijų. Ta suknelė buvo labai atvira, judėti joje buvo pavojinga, nes galėjo per daug atidengti. Tą kartą, kai ją dėvėjau, buvau labai atsargi.
Mano požiūris toks: jei nieko negali pakeisti, priimk tai ir prisitaikyk.
Kitą kartą aš tiesiog įstrigau suknelėje. Renginio pradžia artėjo, o aš negalėjau jos nei užsivilkti, nei nusivilkti! Turėjau ją perplėšti. Tai buvo turbūt labiausiai prieštaringas incidentas mano suknelių istorijoje

Įdomiausia suknelės kelionė į mano spintą.

Aš nesu impulsyvi pirkėja – dauguma mano pirkinių yra labai gerai suplanuoti. Visada turiu sąrašą, o šis pirkinys „atsirado“ be jokio sąrašo.
Tiesiog užsukau į parduotuvę kažko nusipirkti. Ir pamačiau ją – ypatingą raudoną vakarinę suknelę. Neturėjau jokios progos, jokio renginio, jokios ypatingos priežasties, bet ji vis tiek atsidūrė mano namuose. Tiesiog tuo metu labai pajutau, kad man reikia raudonos suknelės. Žinau, kad moterys mane supras.
Vieną dieną ji išėjo į pasaulį – ji surado sau puikią progą.